Sexwife
Nauja tema
man tai juokinga kiek cia visokiu klounu susirinke. 50% tikriausiai tikros moters nera liete, tik gumine
na toks vaizdelis kad cia peza beliaka svecio teisemis as admino vietoj tokius neleisciau nes jie labai kieti ir viska zino tad adminai pajudek jad tomiu poslu nesamoniu nebutu....
cia reikia buti stipriu zmogumi seip kad taip iviktu. o zmona prikalbinti tikrai nera lengva.cia reikia kad koks tavo nepazystamas draugas pakabintu ja tau tipo nezinat. kaip ji prades sukti su juo romana,tad tau reikia juos uzklupti netiketai sekso metu.po to ja apibarti, uzpikti tipo. o veliau isikalbeti tu tipo tai gali, o as ne. jai nebus kur detis ir po pokalbio sutiks pasikviesti kita porele ar kita vyruka. ir tada galesite megautis kartu. sekmes visiems
Atsakyti
Kaip porno filme . Manau greiciau zmona galima ikalbeti po keliu tauriu vyno, o nw kaip tu cia parasiai
Atsakyti
. Manau greiciau zmona galima ikalbeti po keliu tauriu vyno, o nw kaip tu cia parasiai
Tai jau tikrai, kaip, kad kokioj pornūfkėj.... Tipo draugas nukabina tavo žmoną ir taip prieinat prie tolerancijos vienas kitam, kad galėtumėt dulkintis vieni su kitais.
Tu pats logiškai pamastyk ką tu parašei. Manau labai gerai apsvarstytum apie ateities santykius su tokia žmona, kuri "pasirašė" tavo draugui ir tau nežinant. Jau vien tai yra neištikimybė. Na... nebent tau px ir ji ir visi, kas aplink tave ir sexas tau svarbiau už pagarba vienas kitam.
Atsakyti
Tu pats logiškai pamastyk ką tu parašei. Manau labai gerai apsvarstytum apie ateities santykius su tokia žmona, kuri "pasirašė" tavo draugui ir tau nežinant. Jau vien tai yra neištikimybė. Na... nebent tau px ir ji ir visi, kas aplink tave ir sexas tau svarbiau už pagarba vienas kitam.
Varputė (arba klitoris; lot. clitoris) yra moters lytinių organų dalis, priklausanti išoriniams lytiniams organams. Tai yra labai mažas (0,5–1 cm skersmens, labai retai siekia 2 cm ir daugiau), bet svarbus organas, sudarytas iš akytkūnio ir plonu daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu aptrauktos galvutės. Lytinio susijaudinimo metu į varputę priteka daug arterinio kraujo, o veninio kraujo ištekėjimas sulėtėja, todėl varputė ima didėti (erekcija), o didelio susijaudinimo metu klitoris gali net kyšoti iš vulvos. Galvutės gleivinėje yra daug specializuotų nervinių galūnių (visoje varputėje priskaičiuojama net iki 14 000 nervų), todėl ją lengvai spaudžiant ir trinant tiesiais ar sukamaisiais judesiais moteris labai sujaudinama ir gali pasiekti orgazmą. Viršuje apie varputę glaudžiasi mažosios lytinės lūpos, sudarydamos apyvarputę (apyvarpę), o po varpute yra šlaplės anga. Genetiškai ir struktūriškai varputė atitinka vyro varpą, tik yra žymiai mažesnė (pagal tai ir pavadinta).
Varputė yra jautriausia moters erogeninė zona, todėl manoma, kad varputės pagrindinė biologinė funkcija – sukelti lytinį susijaudinimą. Jos dydis visai neturi įtakos jaudrumui. Kadangi varputė ir jos stimuliavimas yra stipriai susiję su moters orgazmu, todėl kai kurios moterys patiria orgazmą tik tam tikromis sąlygomis, kai jaudrinama jų varputė, pvz., stimuliuojant burna ar liežuviu (vadinama kunilingu), pirštais, varpa, trinant gakta sueities metu, taip pat varputė gana stipriai jaudrinama atliekant frikcijas, aistringai stumiant partnerę į priekį ejakuliacijos metu; tam tikros sueities pozos taip pat gali skatinti varputės stimuliaciją.
Kai kurios merginos, dar nepradėjusios lytinio gyvenimo, jau gali būti patyrusios orgazmą masturbuodamos varputę.
Atsakyti
Varputė yra jautriausia moters erogeninė zona, todėl manoma, kad varputės pagrindinė biologinė funkcija – sukelti lytinį susijaudinimą. Jos dydis visai neturi įtakos jaudrumui. Kadangi varputė ir jos stimuliavimas yra stipriai susiję su moters orgazmu, todėl kai kurios moterys patiria orgazmą tik tam tikromis sąlygomis, kai jaudrinama jų varputė, pvz., stimuliuojant burna ar liežuviu (vadinama kunilingu), pirštais, varpa, trinant gakta sueities metu, taip pat varputė gana stipriai jaudrinama atliekant frikcijas, aistringai stumiant partnerę į priekį ejakuliacijos metu; tam tikros sueities pozos taip pat gali skatinti varputės stimuliaciją.
Kai kurios merginos, dar nepradėjusios lytinio gyvenimo, jau gali būti patyrusios orgazmą masturbuodamos varputę.
Apyvarpė (lot. preputium) – žiedinė odos raukšlė, dengianti vyro lytinio organo varpos galvutę. Ji susidaro distaliniame varpos gale odai priaugus prie varpos galvutės vainikinės vagos. Vidinė apyvarpės pusė išklota plonu epidermiu.
Nesilaikant higienos, apyvarpės maišelyje kaupiasi riebalų liaukų išskyros, šlapimo liekanos, nusilupęs epitelis. Visos šios liekanos sudaro tirštą varškės pavidalo dvokiančią masę – smegmą. Laiku nenuplovus prasideda tų liekanų yrimas, kuris gali sukelti varpos galvutės ir apyvarpės uždegimą – balanopostitą. Todėl dažnai dėl šių priežasčių kai kuriose tautose taikomas ritualinis paprotys apipjaustyti berniukams varpos galvutės odos raukšlę (apipjaustymas).
Atsakyti
Nesilaikant higienos, apyvarpės maišelyje kaupiasi riebalų liaukų išskyros, šlapimo liekanos, nusilupęs epitelis. Visos šios liekanos sudaro tirštą varškės pavidalo dvokiančią masę – smegmą. Laiku nenuplovus prasideda tų liekanų yrimas, kuris gali sukelti varpos galvutės ir apyvarpės uždegimą – balanopostitą. Todėl dažnai dėl šių priežasčių kai kuriose tautose taikomas ritualinis paprotys apipjaustyti berniukams varpos galvutės odos raukšlę (apipjaustymas).
Žmona - moteris, oficialiai ar faktiškai esanti vyro (savo vyro) sutuoktine. Buvimas žmona paprastai reiškia ir dalyvavimą su santuoka susijusiuose svainystės ryšiuose.
Oficiali žmona - moteris, kurios santuoka su vyru oficialiai užregistruota įstaigoje, kuriai suteikta teisė registruoti santuokas. Kai ši įstaiga pasaulietinė, santuoka yra civilinė santuoka. Dalyje šalių santuoka gali būti sudaryta bažnyčioje (bažnytinė santuoka).
Faktinė žmona (sugyventinė) - moteris, kuri gyvena kartu su vyru, kartu tvarko namų ūkį ir galbūt augina vaikus, tačiau jų santykiai nėra oficialiai užregistruoti.
Šiais laikais įvairiose valstybėse egzistuoja nemažai skirtingų santuokos formų, tad ir žmonos statusas teisiškai būna gana skirtingas. Buvimas žmona (sutuoktine) kelia tam tikras teisines pasekmes (įsipareigojimai vyrui, turimiems ar būsimiems vaikams ir pan.).
Atsakyti
Oficiali žmona - moteris, kurios santuoka su vyru oficialiai užregistruota įstaigoje, kuriai suteikta teisė registruoti santuokas. Kai ši įstaiga pasaulietinė, santuoka yra civilinė santuoka. Dalyje šalių santuoka gali būti sudaryta bažnyčioje (bažnytinė santuoka).
Faktinė žmona (sugyventinė) - moteris, kuri gyvena kartu su vyru, kartu tvarko namų ūkį ir galbūt augina vaikus, tačiau jų santykiai nėra oficialiai užregistruoti.
Šiais laikais įvairiose valstybėse egzistuoja nemažai skirtingų santuokos formų, tad ir žmonos statusas teisiškai būna gana skirtingas. Buvimas žmona (sutuoktine) kelia tam tikras teisines pasekmes (įsipareigojimai vyrui, turimiems ar būsimiems vaikams ir pan.).
Na kas cia per vienas gudrutis tik raso vusoki suda ir dar anonimas o gal koks pridurkas
Atsakyti
Varpas (laikraštis)
Varpas 1889 m. Nr. 1
„Varpas“ – literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis (kurį laiką – dvimėnesinis) laikraštis, ėjęs nuo 1889 m. sausio mėn. iki 1906 m. Tilžėje ir Ragainėje.
Turinys
1 Ištakos
2 Priedas „Naujienos“
3 Redakcija
4 Bendradarbiai
5 Sunkumai
6 Reikšmė
7 Nuorodos
Ištakos
Nustojus eiti „Aušrai“, Martyno Jankaus Tilžėje leidžiamas „Garsas“, ar Jono Šliūpo JAV pradėtas leisti „Lietuviškasis balsas“ negalėjo patenkinti susipratusių lietuvių, o ypač studentų, kurių į XIX a. pabaigą vis daugiau išeidavo iš lietuvybę išsaugojusio Lietuvos kaimo. Vien tik Maskvos Lietuvių studentų draugijoje buvo 58 nariai, kurie matė, jog tik tautos vienybėje įmanoma kovoti už krašto autonomiją ar nepriklausomybę.
Maskviečio studento Petro Leono pastangomis Tilžėje 1887–1888 m. leista „Šviesa“, bandė pašalinti plyšį, atsiradusį „Aušros“ laikais tarp patriotinių kunigų ir pasauliečių inteligentų.
„Varpo“ iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: Vincas Kudirka, Jonas Gaidamavičius-Gaidys, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Kaukas, Justinas Staugaitis ir kt. Toje draugijoje buvo vos 22 nariai, tarp jų 12 studentų. Draugijos įstatuose vienas tikslų buvo skatinti švietimą, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla, kuri ėmėsi leisti mėnesinį žurnalą „Varpas“, skirtą daugiausia inteligentams, mėnesinį laikraštį „Ūkininkas“, skirtą valstiečiams, ir informacinį, nepolitinį laikraštį „Naujienos“ (ėjo 1901–1903 m.)
„Varpas“ buvo tarytum „Aušros“ tęsinys, o varpininkai – naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. Laikraštyje jau iš pat pradžių bendradarbiavo žymesnieji „Aušros“ bendradarbiai: Jonas Basanavičius, Antanas Kriščiukaitis, Martynas Jankus, M. Davainis-Silvestravičius ir kt.
Tačiau kurį laiką buvo svarstoma, ar stengtis atgaivinti „Aušrą“, ar leisti naują laikraštį. Vienas iš motyvų buvo viltis susilaukti daugiau talkos ir mažiau priešiškumo, negu sulaukė „Aušra“, iš jaunųjų kunigų. Kurį laiką „Varpui“ tikrai talkininkavo keletas kunigų ir būrelis Seinų dvasinės seminarijos klierikų. Kunigų atstovas dalyvavo ir varpininkų suvažiavimuose, ir iki 1894 m. įeidavo į varpininkų komitetą. Iš 125 pirmųjų „Varpo“ prenumeratorių 44 buvo Seinų kunigų seminarijos klierikai, o 1890 m. iš 150 Žemaičių kunigų seminarijos klierikų per 80 gaudavę šį laikraštį. 1892 m. pas M. Jankų dingus „Varpo“ pinigams, Seinų kunigų seminarijos klierikai sudėjo po 5 rublius ir pasiuntė V. Kudirkai.
Tačiau 1894 m. „Tėvynės varpuose“ (8 nr.) buvo užpultas bažnytinio laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ įvadas popiežiaus Leono XIII enciklikai, skirtai Lenkijos tikintiesiems. Esą Leonas XIII, girdamas Rusijos caro Aleksandro III teisingumą, visai užmiršo Kražių skerdynes ir negina lietuvių katalikų bei persekiojamos katalikybės Lietuvoje. Dėl šio straipsnio sujudo Seinų klierikai ir pavedė Pr. Būčiui paaiškinti, kas toje popiežiaus Leono XIII enciklikoje sudaro esmę ir kas joje tėra diplomatija. Bet P. Būčio straipsnelis į „Tėvynės varpus“ pateko tik 1895 m. Nr. 1, o Nr. 3 jam vėl buvo atsakyta daug plačiau ir labai aštriai. Po to Seinuose, Kaune ir Petrapilio Dvasinėje akademijoje nuo laikraščio pasitraukė beveik visi kunigai.
„Varpas“ iš pat pradžių kolektyvinio darbo vaisius. Jau pati iniciatyva buvo grupinė – Varšuvos lietuvių draugija „Lietuva“. Tiesa, varšuviečiai neilgai tegalėjo išlaikyti jį savo rankose, nes studijuojantieji ten lietuviai mokslus baigė, naujų lietuvių studentų mažai teatsirado ir būrelis mažėjo. Laikraščio reikalai perėjo į gausesnės maskviečių studentų grupės rankas.
Atsakyti
Varpas 1889 m. Nr. 1
„Varpas“ – literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis (kurį laiką – dvimėnesinis) laikraštis, ėjęs nuo 1889 m. sausio mėn. iki 1906 m. Tilžėje ir Ragainėje.
Turinys
1 Ištakos
2 Priedas „Naujienos“
3 Redakcija
4 Bendradarbiai
5 Sunkumai
6 Reikšmė
7 Nuorodos
Ištakos
Nustojus eiti „Aušrai“, Martyno Jankaus Tilžėje leidžiamas „Garsas“, ar Jono Šliūpo JAV pradėtas leisti „Lietuviškasis balsas“ negalėjo patenkinti susipratusių lietuvių, o ypač studentų, kurių į XIX a. pabaigą vis daugiau išeidavo iš lietuvybę išsaugojusio Lietuvos kaimo. Vien tik Maskvos Lietuvių studentų draugijoje buvo 58 nariai, kurie matė, jog tik tautos vienybėje įmanoma kovoti už krašto autonomiją ar nepriklausomybę.
Maskviečio studento Petro Leono pastangomis Tilžėje 1887–1888 m. leista „Šviesa“, bandė pašalinti plyšį, atsiradusį „Aušros“ laikais tarp patriotinių kunigų ir pasauliečių inteligentų.
„Varpo“ iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: Vincas Kudirka, Jonas Gaidamavičius-Gaidys, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Kaukas, Justinas Staugaitis ir kt. Toje draugijoje buvo vos 22 nariai, tarp jų 12 studentų. Draugijos įstatuose vienas tikslų buvo skatinti švietimą, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla, kuri ėmėsi leisti mėnesinį žurnalą „Varpas“, skirtą daugiausia inteligentams, mėnesinį laikraštį „Ūkininkas“, skirtą valstiečiams, ir informacinį, nepolitinį laikraštį „Naujienos“ (ėjo 1901–1903 m.)
„Varpas“ buvo tarytum „Aušros“ tęsinys, o varpininkai – naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. Laikraštyje jau iš pat pradžių bendradarbiavo žymesnieji „Aušros“ bendradarbiai: Jonas Basanavičius, Antanas Kriščiukaitis, Martynas Jankus, M. Davainis-Silvestravičius ir kt.
Tačiau kurį laiką buvo svarstoma, ar stengtis atgaivinti „Aušrą“, ar leisti naują laikraštį. Vienas iš motyvų buvo viltis susilaukti daugiau talkos ir mažiau priešiškumo, negu sulaukė „Aušra“, iš jaunųjų kunigų. Kurį laiką „Varpui“ tikrai talkininkavo keletas kunigų ir būrelis Seinų dvasinės seminarijos klierikų. Kunigų atstovas dalyvavo ir varpininkų suvažiavimuose, ir iki 1894 m. įeidavo į varpininkų komitetą. Iš 125 pirmųjų „Varpo“ prenumeratorių 44 buvo Seinų kunigų seminarijos klierikai, o 1890 m. iš 150 Žemaičių kunigų seminarijos klierikų per 80 gaudavę šį laikraštį. 1892 m. pas M. Jankų dingus „Varpo“ pinigams, Seinų kunigų seminarijos klierikai sudėjo po 5 rublius ir pasiuntė V. Kudirkai.
Tačiau 1894 m. „Tėvynės varpuose“ (8 nr.) buvo užpultas bažnytinio laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ įvadas popiežiaus Leono XIII enciklikai, skirtai Lenkijos tikintiesiems. Esą Leonas XIII, girdamas Rusijos caro Aleksandro III teisingumą, visai užmiršo Kražių skerdynes ir negina lietuvių katalikų bei persekiojamos katalikybės Lietuvoje. Dėl šio straipsnio sujudo Seinų klierikai ir pavedė Pr. Būčiui paaiškinti, kas toje popiežiaus Leono XIII enciklikoje sudaro esmę ir kas joje tėra diplomatija. Bet P. Būčio straipsnelis į „Tėvynės varpus“ pateko tik 1895 m. Nr. 1, o Nr. 3 jam vėl buvo atsakyta daug plačiau ir labai aštriai. Po to Seinuose, Kaune ir Petrapilio Dvasinėje akademijoje nuo laikraščio pasitraukė beveik visi kunigai.
„Varpas“ iš pat pradžių kolektyvinio darbo vaisius. Jau pati iniciatyva buvo grupinė – Varšuvos lietuvių draugija „Lietuva“. Tiesa, varšuviečiai neilgai tegalėjo išlaikyti jį savo rankose, nes studijuojantieji ten lietuviai mokslus baigė, naujų lietuvių studentų mažai teatsirado ir būrelis mažėjo. Laikraščio reikalai perėjo į gausesnės maskviečių studentų grupės rankas.
Priedas „Naujienos“
1901–1903 m. leistas populiarus priedas „Naujienos“. Redagavo Jurgis Lapinas. Laikraščio bendradarbiais buvo Andrius Baltrušaitis, Jonas Biliūnas, Jurgis Bielinis, Liudvika Didžiulienė, Jonas Jaks-Tyris ir kiti varpininkai.
Redakcija
Vincas Kudirka redagavo tik pirmuosius numerius, o toliau daugiausia prirašydavo ir beveik ištisai suredaguodavo tik priedą „Tėvynės varpai“, tuo nusakydamas „Varpo“ siekimus ir išryškindamas laikraščio veidą, o Tilžėje ir Ragainėje leidybą tvarkė:
1890 m. Juozas Adomaitis-Šernas,
1891–1894 m. – Jurgis Šaulys, Antanas Milukas, Petras Mikolainis, Martynas Jankus,
nuo 1899 m. kovo mėn. Nr. 6. „Varpą“ redaguoti pradėjo pabėgęs į Mažąją Lietuvą Juozas Bagdonas, jį pasukdamas į socialistų pusę. Jis pats vienas redagavo iki 1903 m. Nr. 7 ir vėl nuo 1904 m. Nr. 9. iki 1905 m. Nr. 6,
1903–1904 m. redagavo Jurgis Šaulys,
nuo 1905 m. Nr. 7 – Povilas Višinskis.
Vokiečių valdžiai atsakingaisiais redaktoriais buvo:
nuo 1889 m. iki 1892 m. Nr. 3 Martynas Jankus,
1892–1894 m. – Kristupas Voska,
1895–1905 m. – Jurgis Lapinas.
Teko keisti ir spaustuves: 1889 m. nuo 1 iki 3 numerio laikraštis buvo spausdinamas pas E. Vejerį Tilžėje, vėliau – pas Kristupą Voską Ragainėje, o šią spaustuvę nupirkus M. Jankui, – Ragainėje ir Tilžėje. Nuo 1892 m. Nr. 4 spausdino Otono fon Mauderodės spaustuvė Tilžėje.
Bendradarbiai
Per „Varpo“ komitetus ir vadovybes perėjo gana daug žmonių. Kazys Grinius mini 24 asmenis, daugiausia prisidėjusius prie laikraščio leidimo. Tai Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis, Povilas Višinskis, Felicija Bortkevičienė, Juozas Bagdonas, Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Petras Matulaitis, Kazys Grinius, Morta Zauniūtė, Juozas Kaukas, Motiejus Lozoraitis, Jurgis Lapinas, Jonas Vileišis, Julija Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Tai buvo ilgamečiai, prityrę darbuotojai.
„Varpas“ turėjo apie 150 autorių. Svarbiausieji jų: Vincas Kudirka (Kapsas), Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Gaidamavičius-Gaidys, kunigaikštis Gediminas Beržanskis-Klausutis, Juozas Kaukas, Motiejus Čepas, Juozas Bagdonas, Jonas Basanavičius, Jurgis Baltrušaitis, Jonas Biliūnas, Jurgis Bielinis, Felicija Bortkevičienė, Kazys Būga, Juozas Bulota, Tadas Daugirdas, Liudvika Didžiulienė, Vanda Albrechtienė – Didžiulytė, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Kazys Grinius, Liudas Gira, Jonas Jablonskis, Martynas Jankus, Augustinas Janulaitis, Feliksas Janušis, Juozas Jarašius, Konstantinas Jasiukaitis, Antanas Kriščiukaitis, kun. Kazimieras Aleksandravičius, Jonas Kriaučiūnas, Petras Leonas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Antanas Lingis, Motiejus Lozoraitis, Jonas Mačys-Kėkštas), Pranas Mašiotas, Pranas Matulaitis, Stasys Matulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vincas Pietaris, Vladas Požela, Sofija Pšibiliauskienė, Jurgis Puišys, Juozapas Radziukynas, Antanas Rucevičius, Adomas Sketeris, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys, Marcelinas Šikšnys, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Pranas Vaičaitis, Liudas Vaineikis, Povilas Višinskis, Petras Vileišis, Jonas Vileišis, Eduardas Volteris, Julija Žymantienė (Žemaitė).
Atsakyti
1901–1903 m. leistas populiarus priedas „Naujienos“. Redagavo Jurgis Lapinas. Laikraščio bendradarbiais buvo Andrius Baltrušaitis, Jonas Biliūnas, Jurgis Bielinis, Liudvika Didžiulienė, Jonas Jaks-Tyris ir kiti varpininkai.
Redakcija
Vincas Kudirka redagavo tik pirmuosius numerius, o toliau daugiausia prirašydavo ir beveik ištisai suredaguodavo tik priedą „Tėvynės varpai“, tuo nusakydamas „Varpo“ siekimus ir išryškindamas laikraščio veidą, o Tilžėje ir Ragainėje leidybą tvarkė:
1890 m. Juozas Adomaitis-Šernas,
1891–1894 m. – Jurgis Šaulys, Antanas Milukas, Petras Mikolainis, Martynas Jankus,
nuo 1899 m. kovo mėn. Nr. 6. „Varpą“ redaguoti pradėjo pabėgęs į Mažąją Lietuvą Juozas Bagdonas, jį pasukdamas į socialistų pusę. Jis pats vienas redagavo iki 1903 m. Nr. 7 ir vėl nuo 1904 m. Nr. 9. iki 1905 m. Nr. 6,
1903–1904 m. redagavo Jurgis Šaulys,
nuo 1905 m. Nr. 7 – Povilas Višinskis.
Vokiečių valdžiai atsakingaisiais redaktoriais buvo:
nuo 1889 m. iki 1892 m. Nr. 3 Martynas Jankus,
1892–1894 m. – Kristupas Voska,
1895–1905 m. – Jurgis Lapinas.
Teko keisti ir spaustuves: 1889 m. nuo 1 iki 3 numerio laikraštis buvo spausdinamas pas E. Vejerį Tilžėje, vėliau – pas Kristupą Voską Ragainėje, o šią spaustuvę nupirkus M. Jankui, – Ragainėje ir Tilžėje. Nuo 1892 m. Nr. 4 spausdino Otono fon Mauderodės spaustuvė Tilžėje.
Bendradarbiai
Per „Varpo“ komitetus ir vadovybes perėjo gana daug žmonių. Kazys Grinius mini 24 asmenis, daugiausia prisidėjusius prie laikraščio leidimo. Tai Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis, Povilas Višinskis, Felicija Bortkevičienė, Juozas Bagdonas, Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Petras Matulaitis, Kazys Grinius, Morta Zauniūtė, Juozas Kaukas, Motiejus Lozoraitis, Jurgis Lapinas, Jonas Vileišis, Julija Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Tai buvo ilgamečiai, prityrę darbuotojai.
„Varpas“ turėjo apie 150 autorių. Svarbiausieji jų: Vincas Kudirka (Kapsas), Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Gaidamavičius-Gaidys, kunigaikštis Gediminas Beržanskis-Klausutis, Juozas Kaukas, Motiejus Čepas, Juozas Bagdonas, Jonas Basanavičius, Jurgis Baltrušaitis, Jonas Biliūnas, Jurgis Bielinis, Felicija Bortkevičienė, Kazys Būga, Juozas Bulota, Tadas Daugirdas, Liudvika Didžiulienė, Vanda Albrechtienė – Didžiulytė, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Kazys Grinius, Liudas Gira, Jonas Jablonskis, Martynas Jankus, Augustinas Janulaitis, Feliksas Janušis, Juozas Jarašius, Konstantinas Jasiukaitis, Antanas Kriščiukaitis, kun. Kazimieras Aleksandravičius, Jonas Kriaučiūnas, Petras Leonas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Antanas Lingis, Motiejus Lozoraitis, Jonas Mačys-Kėkštas), Pranas Mašiotas, Pranas Matulaitis, Stasys Matulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vincas Pietaris, Vladas Požela, Sofija Pšibiliauskienė, Jurgis Puišys, Juozapas Radziukynas, Antanas Rucevičius, Adomas Sketeris, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys, Marcelinas Šikšnys, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Pranas Vaičaitis, Liudas Vaineikis, Povilas Višinskis, Petras Vileišis, Jonas Vileišis, Eduardas Volteris, Julija Žymantienė (Žemaitė).
Sunkumai
„Varpo“ pradžiai buvo skirta 2000 rublių, 1890 m. pridėta dar 1000 rublių M. Jankaus spaustuvei praplėsti. 1899 m. perkėlus spausdinimą į Ragainę, tolokai nuo Tilžės, laikraščio nebegaudavo knygnešiai, nes nei E. Vejeris, nei J. Šionkė sakėsi nežiną, ar toks laikraštis iš viso dar pasirodo, o O. fon Mauderodė jį vadino bedievišku.
„Varpas“ tuo metu gyveno tik P. Mikolainio, kun. A. Grinevičiaus, kun. S. Leonavičiaus ir P. Matulaičio knygnešių tinklu, kurie jį surasdavo ir Ragainėje.
Laikraščio reputacijai pakenkė ir M. Jankaus leista ir redaguota „Tetutė“, kurios jis prikamšydavo knygnešiams ir per šiuos kunigams, kurie dėl to net atsisakė pas M. Jankų spausdinti savo knygas. M. Jankui nepasisekus, sutirpo pas jį ir visi „Varpo“ pinigai, o 1892 m. varpininkams dar teko atskirai primokėti M. Jankui 1600 rublių už visokias teises. V. Kudirka drauge su kitais atvykusiais varpininkais iš M. Jankaus šiaip taip išprašė už 1600 rublių atiduoti „Varpą“ ir senuosius jo numerius bei išgavo teisę laikraštį perkelti pas Mauderodę. Tomis 1892 m. pavasario dienomis V. Kudirkai ir kitiems pavyko iš Viliaus Bruožio išprašyti garantiją Mauderodės spaustuvei, kad tikrai bus sumokėta už popierių ir spausdinimą.
Bet tos Tilžės kelionių dienos buvo lemtingos V. Kudirkai – jis nuvargęs susmuko lipdamas laiptais, iš plaučių pirmą kartą prasivežė kraujas, ir jis labai stipriai nukraujavo.
Tilžėje buvo įsigyvenęs dviejų tiražų paprotys: spaustuvininkai, išspausdinę tam tikrą kiekį savo reikalams, per savo talkininkus išparduodavo pirmą, o tik savus išbaigę, paleisdavo užsakytuosius. Nuostolius apmokėjo Vilius Bruožis, Stasys Matulaitis, Kazys Grinius, Liudas Vaineikis ir kiti.
Atsakyti
„Varpo“ pradžiai buvo skirta 2000 rublių, 1890 m. pridėta dar 1000 rublių M. Jankaus spaustuvei praplėsti. 1899 m. perkėlus spausdinimą į Ragainę, tolokai nuo Tilžės, laikraščio nebegaudavo knygnešiai, nes nei E. Vejeris, nei J. Šionkė sakėsi nežiną, ar toks laikraštis iš viso dar pasirodo, o O. fon Mauderodė jį vadino bedievišku.
„Varpas“ tuo metu gyveno tik P. Mikolainio, kun. A. Grinevičiaus, kun. S. Leonavičiaus ir P. Matulaičio knygnešių tinklu, kurie jį surasdavo ir Ragainėje.
Laikraščio reputacijai pakenkė ir M. Jankaus leista ir redaguota „Tetutė“, kurios jis prikamšydavo knygnešiams ir per šiuos kunigams, kurie dėl to net atsisakė pas M. Jankų spausdinti savo knygas. M. Jankui nepasisekus, sutirpo pas jį ir visi „Varpo“ pinigai, o 1892 m. varpininkams dar teko atskirai primokėti M. Jankui 1600 rublių už visokias teises. V. Kudirka drauge su kitais atvykusiais varpininkais iš M. Jankaus šiaip taip išprašė už 1600 rublių atiduoti „Varpą“ ir senuosius jo numerius bei išgavo teisę laikraštį perkelti pas Mauderodę. Tomis 1892 m. pavasario dienomis V. Kudirkai ir kitiems pavyko iš Viliaus Bruožio išprašyti garantiją Mauderodės spaustuvei, kad tikrai bus sumokėta už popierių ir spausdinimą.
Bet tos Tilžės kelionių dienos buvo lemtingos V. Kudirkai – jis nuvargęs susmuko lipdamas laiptais, iš plaučių pirmą kartą prasivežė kraujas, ir jis labai stipriai nukraujavo.
Tilžėje buvo įsigyvenęs dviejų tiražų paprotys: spaustuvininkai, išspausdinę tam tikrą kiekį savo reikalams, per savo talkininkus išparduodavo pirmą, o tik savus išbaigę, paleisdavo užsakytuosius. Nuostolius apmokėjo Vilius Bruožis, Stasys Matulaitis, Kazys Grinius, Liudas Vaineikis ir kiti.
Reikšmė
„Varpas“, būdamas XIX a. paskutiniojo ketvirčio, tos paties epochos, kaip ir „Aušra“, laikraštis, turėjo su ja ir bendrų bruožų. Pirmas jų – tai negalėjimas Didžiojoje Lietuvoje spausdinti lotynų raidėmis lietuviškus raštus. Bendra buvo ir stengimasis išvengti ryškesnės ekonomiškai socialinės diferenciacijos.
Tačiau buvo ir ryškių skirtumų. „Aušros“ pradėtieji kelti principai – tautos savarankiškumo, demokratizmo, piliečių laisvių – dar nebuvo joje įgavę aiškių, visiems suprantamų formų. „Varpas“ tuos principus išplėtė, išryškino ir, svarbiausia, atrėmė į konkrečius, gyvenimiškus pagrindus, susiedamas tautinės kultūros klausimus su ekonominiais reikalais, kaip žemės reforma, kreditas, amatų ir ūkio mokyklos, sveikatos reikalai, susisiekimo kelių gerinimas ir t. t.
„Aušra“ gana atsargiai pasisakydavo dėl santykių su Rusijos valdžia, o „Varpas“ stojo į opoziciją rusų politikai Lietuvoje, drąsiai kėlė valdžios daromas lietuviams skriaudas, smerkė priespaudos ir rusinimo politiką. Mykolas Romeris savo knygoje „Litwa“ (1908 m.), lygindamas Aušros ir Varpo laikotarpius sako, jog „Aušra“ tai jaunatviškas entuziazmas, o „Varpas“ – tai subrendusio ir savimi pasitikinčio vyro žodis ir veiksmas.
„Varpe“ pirmuosius literatūrinius žingsnius žengė visa eilė būsimųjų rašytojų: A. Kriščiukaitis-Aišbė, G. Petkevičaitė-Bitė, L. Didžiulienė, J. Mačys-Kėkštas, P. Vaičaitis, J. Biliūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis ir kt. Ypatingas literatūrinių talentų globėjas ir skatintojas buvo Povilas Višinskis, kurio pastangomis įsitraukė į lietuvių literatūrą trys moterys rašytojos: Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir Julija Žymantienė-Žemaitė.
Tačiau didžiausias „Varpo“ nuopelnas – kad jis susiejo lietuvių tautinį atgimimą su bendruoju Vakarų Europos progresyviu liberalizmo sąjūdžiu, įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių varpininkams, iš kurios gimė Lietuvos demokratų partija ir kitos kairiosios, centristinės ir dešiniosios politinės organizacijos.
„Varpas“ neatsiejamas nuo Vinco Kudirkos gyvenimo ir kūrybos. Per paskutinius savo gyvenimo metus V. Kudirka davė Lietuvai labai daug. Jis prirašė pats daugybę laikraščio puslapių. Kiekviename numeryje jis paliesdavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus ir juos spręsdavo be jokių kompromisų. Tai jis darė daugiausia „Tėvynės varpų“ skyriuje, kurį jis įvedė ir pats prirašydavo. 1898 m. „Varpo“ Nr. 6 išspausdinta „Tautiška giesmė“ tapo lietuvių tautos himnu. Be to, jis išvertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui.
Vėliau buvo išleisti atskiri „Varpo“ numeriai – 1913 m. – du, 1917 m. – vienas, 1920 m. – devyni, 1921 m. – trys, 1924 m. jubiliejinis, skirtas Vincui Kudirkai ir 1926 m. – jubiliejinis, skirtas Kaziui Griniui.
1989 m. leidykla „Vaga“ išleido fotografuotinį 1889 m. „Varpo“ 1–12 numerių leidinį. ISBN 5-415-00458-0
Atsakyti
„Varpas“, būdamas XIX a. paskutiniojo ketvirčio, tos paties epochos, kaip ir „Aušra“, laikraštis, turėjo su ja ir bendrų bruožų. Pirmas jų – tai negalėjimas Didžiojoje Lietuvoje spausdinti lotynų raidėmis lietuviškus raštus. Bendra buvo ir stengimasis išvengti ryškesnės ekonomiškai socialinės diferenciacijos.
Tačiau buvo ir ryškių skirtumų. „Aušros“ pradėtieji kelti principai – tautos savarankiškumo, demokratizmo, piliečių laisvių – dar nebuvo joje įgavę aiškių, visiems suprantamų formų. „Varpas“ tuos principus išplėtė, išryškino ir, svarbiausia, atrėmė į konkrečius, gyvenimiškus pagrindus, susiedamas tautinės kultūros klausimus su ekonominiais reikalais, kaip žemės reforma, kreditas, amatų ir ūkio mokyklos, sveikatos reikalai, susisiekimo kelių gerinimas ir t. t.
„Aušra“ gana atsargiai pasisakydavo dėl santykių su Rusijos valdžia, o „Varpas“ stojo į opoziciją rusų politikai Lietuvoje, drąsiai kėlė valdžios daromas lietuviams skriaudas, smerkė priespaudos ir rusinimo politiką. Mykolas Romeris savo knygoje „Litwa“ (1908 m.), lygindamas Aušros ir Varpo laikotarpius sako, jog „Aušra“ tai jaunatviškas entuziazmas, o „Varpas“ – tai subrendusio ir savimi pasitikinčio vyro žodis ir veiksmas.
„Varpe“ pirmuosius literatūrinius žingsnius žengė visa eilė būsimųjų rašytojų: A. Kriščiukaitis-Aišbė, G. Petkevičaitė-Bitė, L. Didžiulienė, J. Mačys-Kėkštas, P. Vaičaitis, J. Biliūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis ir kt. Ypatingas literatūrinių talentų globėjas ir skatintojas buvo Povilas Višinskis, kurio pastangomis įsitraukė į lietuvių literatūrą trys moterys rašytojos: Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir Julija Žymantienė-Žemaitė.
Tačiau didžiausias „Varpo“ nuopelnas – kad jis susiejo lietuvių tautinį atgimimą su bendruoju Vakarų Europos progresyviu liberalizmo sąjūdžiu, įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių varpininkams, iš kurios gimė Lietuvos demokratų partija ir kitos kairiosios, centristinės ir dešiniosios politinės organizacijos.
„Varpas“ neatsiejamas nuo Vinco Kudirkos gyvenimo ir kūrybos. Per paskutinius savo gyvenimo metus V. Kudirka davė Lietuvai labai daug. Jis prirašė pats daugybę laikraščio puslapių. Kiekviename numeryje jis paliesdavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus ir juos spręsdavo be jokių kompromisų. Tai jis darė daugiausia „Tėvynės varpų“ skyriuje, kurį jis įvedė ir pats prirašydavo. 1898 m. „Varpo“ Nr. 6 išspausdinta „Tautiška giesmė“ tapo lietuvių tautos himnu. Be to, jis išvertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui.
Vėliau buvo išleisti atskiri „Varpo“ numeriai – 1913 m. – du, 1917 m. – vienas, 1920 m. – devyni, 1921 m. – trys, 1924 m. jubiliejinis, skirtas Vincui Kudirkai ir 1926 m. – jubiliejinis, skirtas Kaziui Griniui.
1989 m. leidykla „Vaga“ išleido fotografuotinį 1889 m. „Varpo“ 1–12 numerių leidinį. ISBN 5-415-00458-0
Cia ne jo moteri reikia patenkinti, o jo smegenis, nes jis jaucia malonuma kai mato kai kiti tenkina jo moteri
Atsakyti
Smegenys (lot. cerebrum) – organas, sudarantis centrinę nervų sistemą ir yra skirstomos į nugaros ir galvos smegenis. Galvos smegenys skirstomos į pailgąsias smegenis, tiltą, vidurines smegenis, tarpines smegenis, smegenėles ir galines smegenis.
Nugaros smegenys plyti stuburo kanale. Jos yra sudarytos iš pilkosios (lot. substantia grisea) ir baltosios (lot. substantia alba) medžiagų.
Pilkoji medžiaga yra neuronų kūnų telkiniai. Šie telkiniai smegenų viduje vadinami branduoliais (lot. nuclei), o smegenų paviršiuje – žieve (lot. cortex). Smegenų žievė yra skirstoma į kaktinę skiltį (lobus frontalis), momeninę skiltį (lobus parietalis), pakaušinę skiltį (lobus occipitalis) ir smilkininę skiltį (lobus temporalis).Po pakaušine skiltimi glūdi smegenėlės (cerebellum). Smegenų kamieno apačia yra vadinama pailgosiomis smegenimis (medulla oblangata).
Baltoji medžiaga sudaryta iš neuronų skaidulų. Baltą spalvą suteikia mielinas, dengiantis neuronų ataugas.Baltojoje medžiagoje yra skaidulų pluoštai, vadinami laidais. Jie, atitinkamai pagal paskirtį, skirstomi į asociacinius,komisūrinius ir projekcinius.
Pilkoji medžiaga išsidėsčiusi „H“ („drugelio“) forma, o baltoji medžiaga – aplink.
Mirus galvos smegenims, gyvybės forma miršta.
Skersinis smegenų pjūvis
Turinys
1 Smegenų žievė
2 Kaktinė skiltis (lot. lobus frontalis)
3 Momeninė skiltis (lot. lobus parietalis)
4 Pakaušinė skiltis (lot. lobus occipitalis)
5 Smilkininė skiltis (lot. lobus temporalis)
6 Pailgosios smegenys (lot. medulla oblongata) ir tiltas (lot. pons)
7 Pailgųjų smegenų centrai
8 Vidurinės smegenys (lot. mesencephalon)
8.1 Keturkalnio funkcijos:
9 Tarpinės smegenys (lot. diencephalon)
10 Pogumburio funkcijos
11 Nuorodos
Smegenų žievė
Atsakyti
Nugaros smegenys plyti stuburo kanale. Jos yra sudarytos iš pilkosios (lot. substantia grisea) ir baltosios (lot. substantia alba) medžiagų.
Pilkoji medžiaga yra neuronų kūnų telkiniai. Šie telkiniai smegenų viduje vadinami branduoliais (lot. nuclei), o smegenų paviršiuje – žieve (lot. cortex). Smegenų žievė yra skirstoma į kaktinę skiltį (lobus frontalis), momeninę skiltį (lobus parietalis), pakaušinę skiltį (lobus occipitalis) ir smilkininę skiltį (lobus temporalis).Po pakaušine skiltimi glūdi smegenėlės (cerebellum). Smegenų kamieno apačia yra vadinama pailgosiomis smegenimis (medulla oblangata).
Baltoji medžiaga sudaryta iš neuronų skaidulų. Baltą spalvą suteikia mielinas, dengiantis neuronų ataugas.Baltojoje medžiagoje yra skaidulų pluoštai, vadinami laidais. Jie, atitinkamai pagal paskirtį, skirstomi į asociacinius,komisūrinius ir projekcinius.
Pilkoji medžiaga išsidėsčiusi „H“ („drugelio“) forma, o baltoji medžiaga – aplink.
Mirus galvos smegenims, gyvybės forma miršta.
Skersinis smegenų pjūvis
Turinys
1 Smegenų žievė
2 Kaktinė skiltis (lot. lobus frontalis)
3 Momeninė skiltis (lot. lobus parietalis)
4 Pakaušinė skiltis (lot. lobus occipitalis)
5 Smilkininė skiltis (lot. lobus temporalis)
6 Pailgosios smegenys (lot. medulla oblongata) ir tiltas (lot. pons)
7 Pailgųjų smegenų centrai
8 Vidurinės smegenys (lot. mesencephalon)
8.1 Keturkalnio funkcijos:
9 Tarpinės smegenys (lot. diencephalon)
10 Pogumburio funkcijos
11 Nuorodos
Smegenų žievė
Kaktinė skiltis (lot. lobus frontalis)
Viršutiniame šoniniame paviršiuje kaktinę skiltį nuo momenines skiria labai gerai išsivysčiusi (aiški) centrinė vaga, sulcus centralis. Apačioje ir šone nuo smilkininės skilties skiria šoninė vaga (sulcus lateralis). Ši skiltis yra atsakinga už samprotavimą, planavimą, kalbėjimą, emocijas, problemų sprendimą bei judėjimą. Taip pat šios skilties funkcija yra susijusi ir su atmintimi.
Sužalojus kaktinę skiltį žmogaus emocinis atsakas gali tapti neįprastas, gali atsirasti ryškios emocijų permainos.
Momeninė skiltis (lot. lobus parietalis)
Momeninė skiltis yra aukščiau pakaušinės skilties, už kaktinės skilties. Ši smegenų žievės dalis atsako už judėjimą, orientaciją, atpažinimą bei stimulų suvokimą.
Sutrenkus šią smegenų dalį yra galimybė, kad žmogus neteks galimybės atlikti matematinius veiksmus.
Pakaušinė skiltis (lot. lobus occipitalis)
Pakaušinė skiltis neturi aiškių ribų, skiriančių ją nuo momeninės ir smilkininės skilties. Joje yra regos centras, ji atsakinga už vaizdo apdorojimą.
Šiai smegenų skilčiai patyrus žalą atsiranda galimybė dalinai arba visiškai apakti.
Smilkininė skiltis (lot. lobus temporalis)
Smilkininę skiltį nuo kaktinės skilties ir momeninės skilties apriboja šoninė vaga (sulcus lateralis). Smilkininė skiltis atsako už vaizdinę atmintį, prisiminimų išsaugojimą, garsų atpažinimą bei kalbos suvokimą.
Jeigu ši smegenų dalis yra pažeidžiama, žmogus sunkiau girdi ir suvokia garsus bei vaizdą. Taip pat jam gali atsirasti kalbos supratimo problemų, neatmetama galimybė, jog aukai gali pasireikšti ilgalaikės atminties sutrikimai.
Merge-arrows.svg Šį straipsnį yra pasiūlyta sujungti su „Pailgosios smegenys“!
Dėl kokių priežasčių palikta ši žymė, galite sužinoti diskusijų puslapyje.
Pailgosios smegenys (lot. medulla oblongata) ir tiltas (lot. pons)
Pailgosios smegenys – tai smegenų kamieno dalis, savo sandara yra pereinamoji sritis tarp nugaros ir galvos smegenų. Ši smegenų dalis atlieka didelį vaidmenį valdant autonomines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą, širdies veiklą, ryjimą bei čiaudėjimą. Svarbu paminėti, kad pailgosios smegenys padeda nervų signalams pereiti iš galvos smegenų į nugaros smegenis.
Ši smegenų dalis yra ypač svarbi, nes ji yra atsakinga už gyvybiškai svarbias funkcijas, kadangi šiose smegenų vietose yra daug gyvybiškai svarbių centrų. Žala šiai smegenų kamieno daliai gali būti labai pavojinga ir mirtina.
Atsakyti
Viršutiniame šoniniame paviršiuje kaktinę skiltį nuo momenines skiria labai gerai išsivysčiusi (aiški) centrinė vaga, sulcus centralis. Apačioje ir šone nuo smilkininės skilties skiria šoninė vaga (sulcus lateralis). Ši skiltis yra atsakinga už samprotavimą, planavimą, kalbėjimą, emocijas, problemų sprendimą bei judėjimą. Taip pat šios skilties funkcija yra susijusi ir su atmintimi.
Sužalojus kaktinę skiltį žmogaus emocinis atsakas gali tapti neįprastas, gali atsirasti ryškios emocijų permainos.
Momeninė skiltis (lot. lobus parietalis)
Momeninė skiltis yra aukščiau pakaušinės skilties, už kaktinės skilties. Ši smegenų žievės dalis atsako už judėjimą, orientaciją, atpažinimą bei stimulų suvokimą.
Sutrenkus šią smegenų dalį yra galimybė, kad žmogus neteks galimybės atlikti matematinius veiksmus.
Pakaušinė skiltis (lot. lobus occipitalis)
Pakaušinė skiltis neturi aiškių ribų, skiriančių ją nuo momeninės ir smilkininės skilties. Joje yra regos centras, ji atsakinga už vaizdo apdorojimą.
Šiai smegenų skilčiai patyrus žalą atsiranda galimybė dalinai arba visiškai apakti.
Smilkininė skiltis (lot. lobus temporalis)
Smilkininę skiltį nuo kaktinės skilties ir momeninės skilties apriboja šoninė vaga (sulcus lateralis). Smilkininė skiltis atsako už vaizdinę atmintį, prisiminimų išsaugojimą, garsų atpažinimą bei kalbos suvokimą.
Jeigu ši smegenų dalis yra pažeidžiama, žmogus sunkiau girdi ir suvokia garsus bei vaizdą. Taip pat jam gali atsirasti kalbos supratimo problemų, neatmetama galimybė, jog aukai gali pasireikšti ilgalaikės atminties sutrikimai.
Merge-arrows.svg Šį straipsnį yra pasiūlyta sujungti su „Pailgosios smegenys“!
Dėl kokių priežasčių palikta ši žymė, galite sužinoti diskusijų puslapyje.
Pailgosios smegenys (lot. medulla oblongata) ir tiltas (lot. pons)
Pailgosios smegenys – tai smegenų kamieno dalis, savo sandara yra pereinamoji sritis tarp nugaros ir galvos smegenų. Ši smegenų dalis atlieka didelį vaidmenį valdant autonomines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą, širdies veiklą, ryjimą bei čiaudėjimą. Svarbu paminėti, kad pailgosios smegenys padeda nervų signalams pereiti iš galvos smegenų į nugaros smegenis.
Ši smegenų dalis yra ypač svarbi, nes ji yra atsakinga už gyvybiškai svarbias funkcijas, kadangi šiose smegenų vietose yra daug gyvybiškai svarbių centrų. Žala šiai smegenų kamieno daliai gali būti labai pavojinga ir mirtina.
Pailgųjų smegenų centrai
Refleksiniai centrai – funkcionuoja juos sudirginus (pvz., mirksėjimo, kosėjimo, kramtymo, seilių sekrecijos, vėmimo);
Refleksiniai-automatiniai centrai – patys geba generuoti nervinius impulsus (vazomotorinis, kvėpavimo). Pastarieji centrai yra pailgųjų smegenų tinkliniame darinyje.
Pailgosios smegenys ir tiltas užtikrina kūno pozos palaikymą:
Statinių refleksų centrai – kai kūnas atsiduria neįprastoje padėtyje, išlaikoma normali poza;
Statokinetinių refleksų centrai – sukantis kūnui užtikrina kūno raumenų tonuso tolygų pasiskirstymą.
Pailgosiose smegenyse (IV smegenų skilvelio dugne) yra galvinių nervų branduoliai:
Klajoklio nervo branduolys, reguliuojantis: širdies darbą (jį slopina); ai kurių kraujagyslių tonusą (lytinių organų, smegenų dangalų, širdies) (tonusą mažina); virškinimo sulčių sekreciją (sekreciją didina); virškinimo trakto motoriką (didina, greitina).
Pailgųjų smegenų branduoliuose vyksta pirminė sensorinių dirgiklių sukelto jaudinimo analizė:
Trišakio nervo branduoliai – veido odos jautrumo analizė;
Liežuvinio ryklės nervo branduoliai – skonio jutimo centrai;
Klausos nervo branduoliai – klausos jutimo centrai.
Tilto tinkliniame darinyje yra pneumotaktinis centras, užtikrinantis ritmišką ir tolygų kvėpavimą;
Tilto neuronai aktyvina nugaros smegenų neuronus.
Vidurinės smegenys (lot. mesencephalon)
Vidurines smegenis sudaro keturkalnis ir smegenų kojytės.
Keturkalnio funkcijos:
Viršutiniuose keturkalnio kalneliuose yra požieviniai regos centrai, kurie:
Užtikrina binokuliarinį matymą;
Yra atsakingi už orientacines reakcijas;
Yra atsakingi už eilę autonominių reakcijų (pvz., akomodaciją ir vyzdžio refleksą užtikrinančių akies lygiųjų raumenų susitraukimą).
Apatiniuose keturkalnio kalneliuose yra požieviniai klausos centrai, kurie:
Sąlygoja suklusimą;
Sąlygoja motorines-orientacines reakcijas į garsą.
Svarbi keturkalnio funkcija – budrumo reakcijų formavimas (keturkalnio refleksas). Jis atsiranda staiga padirginus stipriu šviesos ar garso dirgikliu; pasireiškia krūptelėjimu, budrumu, staigiu galvos pasukimu į dirgiklio pusę
Atsakyti
Refleksiniai centrai – funkcionuoja juos sudirginus (pvz., mirksėjimo, kosėjimo, kramtymo, seilių sekrecijos, vėmimo);
Refleksiniai-automatiniai centrai – patys geba generuoti nervinius impulsus (vazomotorinis, kvėpavimo). Pastarieji centrai yra pailgųjų smegenų tinkliniame darinyje.
Pailgosios smegenys ir tiltas užtikrina kūno pozos palaikymą:
Statinių refleksų centrai – kai kūnas atsiduria neįprastoje padėtyje, išlaikoma normali poza;
Statokinetinių refleksų centrai – sukantis kūnui užtikrina kūno raumenų tonuso tolygų pasiskirstymą.
Pailgosiose smegenyse (IV smegenų skilvelio dugne) yra galvinių nervų branduoliai:
Klajoklio nervo branduolys, reguliuojantis: širdies darbą (jį slopina); ai kurių kraujagyslių tonusą (lytinių organų, smegenų dangalų, širdies) (tonusą mažina); virškinimo sulčių sekreciją (sekreciją didina); virškinimo trakto motoriką (didina, greitina).
Pailgųjų smegenų branduoliuose vyksta pirminė sensorinių dirgiklių sukelto jaudinimo analizė:
Trišakio nervo branduoliai – veido odos jautrumo analizė;
Liežuvinio ryklės nervo branduoliai – skonio jutimo centrai;
Klausos nervo branduoliai – klausos jutimo centrai.
Tilto tinkliniame darinyje yra pneumotaktinis centras, užtikrinantis ritmišką ir tolygų kvėpavimą;
Tilto neuronai aktyvina nugaros smegenų neuronus.
Vidurinės smegenys (lot. mesencephalon)
Vidurines smegenis sudaro keturkalnis ir smegenų kojytės.
Keturkalnio funkcijos:
Viršutiniuose keturkalnio kalneliuose yra požieviniai regos centrai, kurie:
Užtikrina binokuliarinį matymą;
Yra atsakingi už orientacines reakcijas;
Yra atsakingi už eilę autonominių reakcijų (pvz., akomodaciją ir vyzdžio refleksą užtikrinančių akies lygiųjų raumenų susitraukimą).
Apatiniuose keturkalnio kalneliuose yra požieviniai klausos centrai, kurie:
Sąlygoja suklusimą;
Sąlygoja motorines-orientacines reakcijas į garsą.
Svarbi keturkalnio funkcija – budrumo reakcijų formavimas (keturkalnio refleksas). Jis atsiranda staiga padirginus stipriu šviesos ar garso dirgikliu; pasireiškia krūptelėjimu, budrumu, staigiu galvos pasukimu į dirgiklio pusę
Moderatoriai turėtų kažko imtis, nes kitu atveju šis puslapis taps Vikipedijos kopija
Atsakyti
Na cia toks vienas anonimas na galbut masturbatorius pateikia kaskoki brieda ir mano esa labai kietas bet tokio bulvono nemaciau ne vienam saite tad reiskesi reikia draugu paprasyti pagalbos kad ta sudmali padetu i savo vieta o tai yra kad pakeistu turimas bendravimo priemones jo ip adresiukas aiskus jis mano kad niekas nezino kas jis nes jis palieka savo sleifa cia sitam saite
Atsakyti
Kas yra `Balvonas`?
Balvonas
Kas yra balvonas? Kaip buratinui nulauzi rankas ir kojas, jis tampa balvonu. Kiekvienas buratinas gali tapti balvonu, bet ne kiekvienas balvonas gali tapti buratinu. Bet idomiausia, kad kiekvienas buratinas pries tapdamas buratinu pabuvojo balvonu.
Pavyzdys:
- Ziurek, Pranai, koks buratinas...
- Dabar jau balvonas...
Balvonas
žmogus, kuris nieko nesupranta.
Pavyzdys:
Jis tai tikras balvonas (Jis tikrai nieko nesupranta)
Balvonas
nelabai sumanus žmogus
Pavyzdys:
tas balvonas vėl įlipo į šūdą
Atsakyti
Balvonas
Kas yra balvonas? Kaip buratinui nulauzi rankas ir kojas, jis tampa balvonu. Kiekvienas buratinas gali tapti balvonu, bet ne kiekvienas balvonas gali tapti buratinu. Bet idomiausia, kad kiekvienas buratinas pries tapdamas buratinu pabuvojo balvonu.
Pavyzdys:
- Ziurek, Pranai, koks buratinas...
- Dabar jau balvonas...
Balvonas
žmogus, kuris nieko nesupranta.
Pavyzdys:
Jis tai tikras balvonas (Jis tikrai nieko nesupranta)
Balvonas
nelabai sumanus žmogus
Pavyzdys:
tas balvonas vėl įlipo į šūdą
Kas yra `Baxuriukas`?
Baxuriukas
forsu, fyfinu, fyfu ir visu kitu mazvaikiu naudojamas zodis norint pasipuikuoti ir ,,krūčiau' pawadinti vaikina.
Pavyzdys:
- ejna...koks raumeningas baxuriukas
- nu gi tiesa sakai, einam gal bucki duos
Atsakyti
Baxuriukas
forsu, fyfinu, fyfu ir visu kitu mazvaikiu naudojamas zodis norint pasipuikuoti ir ,,krūčiau' pawadinti vaikina.
Pavyzdys:
- ejna...koks raumeningas baxuriukas
- nu gi tiesa sakai, einam gal bucki duos
[prunkst] Tiek tu,svečias,ir tesupranti apie moters seksualuma.Impotento,minkstasliekio fantazijos....Dar apie skoni pindukiuos cia.
Ką tu išmanai, civilioke!..
Ne seniau, kaip prieš kelias dienas išbarškinau vieną ištekėjusią kurvytę (seniai jau draugaujame su ja), prileidau į vidų per savaitę sukaupto jogurto gal stiklinę, o ji tik kaifavo orgazmuose.
Paskui paklausiau juokais "gal palik savo raguotąjį ir kraustykis pas mane?"- atsakė, kad savo vyrą myli ir jo nepaliks, o aš tik dėl sekso. Na ir puiku, man to ir tereikia!
Bet čia akivaizdu, kad su tuo, kurį myli, seksas prastas, o su manimi, nemylimu- geras. Va tau ir moters seksualumas. 
Naujas pasisakymas