Moterys, kurioms patinka prievarta

Ar žinote, kodėl knyga ir filmas „50 pilkų atspalvių“, filmai „Nimfomanės dienoraštis“, „Surišk mane“ ir kiti susilaukė tokio neregėto populiarumo? Tarp įvairaus amžiaus, profesijos, išsilavinimo žmonių. Ypač tarp moterų. Kodėl seksualinės prievartos tema joms atrodo tokia... patraukli?

Seksologams seniai ne paslaptis, kad daugeliui jų pacienčių seksualinis prievartos scenarijus nėra nepageidaujamas. Maža to, jis netgi geidžiamas. Kodėl? Jos pačios negali to racionaliai paaiškinti. Tiesiog mintis apie prievartą jaudina, ir tiek. Tiesa, pačią prievartos sąvoką moterys dažnai traktuoja skirtingai.

50 pilkų atspalvių

Yra daugybė moterų, kurios svajoja paklusti vyrui tiek kasdieniame gyvenime, tiek lovoje. Tačiau jų padorūs, liberalūs ir šiuolaikiniai vyrai dažnai joms to duoti negali. O įprastas seksas joms atrodo prėskas.

Tos, kurioms patinka paklusnumas sekse, turi tam tikrų seksualinio vystymosi ypatumų. Daugeliu atvejų tai jaunos ar nesubrendusios moterys, kurios specifiškai pereina seksualumo raidos stadijas ir užstringa platoniškoje fazėje. Tai įsimylėjimo, dvasinio artumo etapas. Jos neįsivaizduoja, nesuvokia, kad apskritai trokšta sekso ir santykių.

Jų elgesio modelis formuojasi griežto auklėjimo sąlygomis, tėvai neretai būna įskiepiję pačių įvairiausių tabu. Dažnai tai merginos ir moterys, augę emocinės priklausomybės sąlygomis. Tokio tipo šeimos vadinamos uždaromis. Jos nesikeičia informacija su visuomene, vengia kontaktų, daugeliu atvejų jų santykis su aplinka – formalus, o vidinis šeimos gyvenimas kruopščiai saugomas nuo išorės įtakos baiminantis ir nuolat rūpinantis, „ką žmonės pasakys“. Tokiose šeimose egzistuoja savos taisyklės ir griežta įtakos hierarchija.

Rezultate atsiranda ir daugybė draudimų, nutylėjimų, mergaitės auga taip ir nematydamos, neišskirdamos seksualinio elgesio modelio, kai tėvai matant vaikams vengia apsikabinti ar pasibučiuoti, arba tas modelis stipriai iškreiptas. Maža to, tėvai apskritai vengia aštresnių diskusijų girdint vaikui, viskas šeimoje atrodo tobulai sustyguota, kiekvienas turi savo nekvestionuojamą nusistovėjusį elgesio modelį, o bet kokia kitokia alternatyva pateikiama kaip nenatūrali, nenormali. Mergaitei skiepijamos įvairiausios „tiesos“ apie tai, kaip ji turi rengtis, su kuo draugauti, kas mergaitei dera ir kas – ne. Bet svarbiausia žinia vaikui – būk gera ir paklusni. Tą ji sėkmingai įgyvendina ir užaugusi. Ji trokšta paklusti, trokšta, kad ją užvaldytų. Skausmas ir pasimėgavimas meilėje jai tampa vieninga visuma. Nėra skausmo – vadinasi, nėra ir meilės.

Sekretorė

Dažnai moterys, fantazuojančios apie prievartą, painioja sąvokas. Iš tiesų jos nori ne tikros seksualinės prievartos, o grubaus, ekspresyvaus sekso. Australų filme „Mažoji mirtis“ vienos istorijos herojė prašė savo vyro paimti ją jėga. O kai jis tam pasamdė aktorius, persirengusius vagimis, ji išsigando ir ėmė priešintis.

Kuo skiriasi seksualinė prievarta ir grubus seksas su prievartos elementais? Prievarta – tai seksas priverstinai. O grubus seksas – tai tiesiog fantazijos įgyvendinimas, kai viskas iš tikrųjų vyksta abipusiu sutikimu, net jei scenarijus ir įtraukia tam tikrus prievartos elementus – mušimą, surišimą, grubų įsiskverbimą ar žeminančius epitetus.

Kai mes kalbame apie BDSM subkultūrą, čia apskritai nėra jokios prievartos. Netgi egzistuoja žodis, reiškiantis besąlygišką STOP. Tai ženklas, kad paklusnusis partneris pasiekė savo ribą – fizinio ar psichologinio skausmo – ir dominuojantis partneris turi liautis. Dažnai egzistuoja ir kitų taisyklių, kaip turi elgtis „valdovas“ ir „vergas“, taigi viskas vyksta abipusiu sutarimu ir partneriams puikiai žinant sąlygas.

Kiek normalu turėti tokių pomėgių sekse? Viskas priklauso nuo to, kaip juos išreiškiate. Jei kalbama apie prievartos elementus kaip žaidimą – antrankiai, pėrimas, kiti fetišai, tai toks elgesys ir yra tik žaidimas, kuris leidžia paįvairinti seksualinius santykius. Bet jei moteriai išties patinka, kai ją muša, kankina, ir be tikro skausmo ji negali patirti pasitenkinimo seksu – tai jau seksualinis nukrypimas, kurį iš tiesų reikėtų koreguoti, nes jis kelia grėsmę tiek moters fizinei, tiek psichinei sveikatai.

Raudonkepuraitė

Prisiminkite siužetą: mažą mergaitę mama išsiunčia vieną į mišką ir papuošia ją raudona kepuraite, kad vilkas ją garantuotai pastebėtų. O mergaitė eina viena per tamsų mišką pas senelę, kuri gyvena kitame miško gale, normaliai neužsirakinusi durų ir tarsi išties laukdama nuotykių.

Šios pasakos psichologinę traktuotę tyrinėjo daugybė psichologų. Paslėpta šios pasakos prasmė – tame, kad Raudonkepuraitė, pažeisdama oficialų draudimą (šnekėtis su nepažįstamaisiais), provokuoja vilką (tai yra, vyrą) agresijai ir negeriems poelgiams. Ji pati ieško nelaimės. Galiausiai vilkas, arba vyras, pasiduoda provokacijai ir pats tampa medžiotojo auka.

Raudonkepuraitės scenarijus yra vienas iš tipinių aukos psichologijos pavyzdžių. Pačios mergaitės elgesys automatiškai įveda ją į rizikos zoną, padaro aplinkybių auka. Dažnai toks elgesys pasirenkamas ne sąmoningai, o pasąmonės lygmenyje. Kaip tik tokios moterys dažniausiai tampa realaus išprievartavimo aukomis. Be abejo, tai nereiškia, kad vienaip ar kitaip auka būtų kalta, bet kuriuo atveju kaltas yra prievartautojas. Juk Raudonkepuraitė išties turėjo teisę nekliudoma vaikščioti kur tik nori, būti pastebėta, bet ne paliesta. Tačiau kita vertus, kyla natūralus klausimas: kodėl ji vis dėlto nebuvo atsargi? Nes liko teisi, bet... auka.

Tokio elgesio ištakų taip pat vertėtų ieškoti šeimoje. Dažniausiai raudonkepuraitėmis tampa merginos, augusios be tėvo, kurių mamos būdavo taip susirūpinę savo asmeniniu gyvenimu, kad nė nepajusdavo, kaip išprovokuodavo dukrą eiti į „mišką“. Atitinkamai mergaitė, šeimoje nepatyrusi pakankamai meilės ir dėmesio, nesusiformavo ir tinkamo elgesio modelio. Todėl raudonkepuraitė ir stengiasi atkreipi į save dėmesį. Ji meilę įsivaizduoja dvejopai: mylėti - norėti ir mylėti - gailėti. Todėl ši pasaka ir neapsieina be trikampio: auka – persekiotojas – gelbėtojas. Auka – tai Raudonkepuraitė (moteris, sąmoningai demonstruojanti seksualumą ir pasirengimą seksui), persekiotojas – Vilkas (vyras, prarijęs jauką) ir gelbėtojas – medžiotojas (kitas vyras, kilniai ją gelbstintis). Šiame scenarijuje nėra nugalėtojų, galiausiai visi pasijunta pralaimėję.

Gražuolė ir pabaisa

Dar vienos gerokai gilesnę ir seksualesnę prasmę, nei sugebėdavome apčiuopti vaikystėje, turinčio pasakos esmė – tame, kad moteris (Gražuolė) realiame gyvenime pasirenka susieti savo likimą su nukrypimų turinčiu partneriu (Pabaisa). Tai gali būti psichopatas, sadistas, narkomanas, alkoholikas. Gražuolės tikslas – išgelbėti savo herojų. Ir ji šventai tiki savo misija. Nepaisant to, kad ji galbūt iš esmės ta misija prieštarauja paties Pabaisos-vyro norams.

Dažniausiai Gražuolės tipo moters problemos vaikystėje būna panašios į Raudonkepuraitės: tėvo meilės stoka arba netinkamas tėvo elgesys, kai kuriam laikui pats tėtis buvo užėmęs „Pabaisos“ vietą. Tai griaunantis scenarijus, kuris dažnai neapsieina ir be sadomazochizmo natų. Ir tokiu atveju būtina gelbėti anaiptol ne Pabaisą, o pačią Gražuolę. Kartais – ir nuo savęs pačios.

Taigi, su seksualine prievarta susijusios fantazijos dažnai moters galvoje suformuojamos dėl aplinkos veiksnių ar gilaus nepasitikėjimo savimi. Tačiau tai nereiškia, kad ši seksualinė fantazija negali būti tiesiog fantazija.

Jei norite tokią savo fantaziją įgyvendinti - pirmiausia, pasitikėkite savo partneriu ir pasikalbėkite apie tai su juo. Jei jis sutiks, suplanuokite viską tarsi spektaklį ir pasimėgaukite!