Dauguma neištikimų vyrų vis dėlto myli savo žmonas.
Vyrai, turintys romaną už šeimos, dažniausiai nesiliauja mylėję ir savo žmonos. Juos paprasčiausiai nustoja tenkinę esami santykiai. Neištikimybė dažniausiai atsiranda vadinamosios draugiškos meilės fazėje, kai pora gyvena pagal nusistovėjusius įpročius, turi vaikų, bendrą buitį. Kai viskas gyvenime teka įprasta vaga, paprastai dingsta romantika. Mes manome, kad romantikos stygiumi skundžiasi tik moterys, bet vyrai taip pat jos pasigenda. Jie paprasta kenčia tyliai, mano, kad šiaip ar taip negaus iš žmonos to, ko nori. Taigi jei norite išvengti panašios situacijos – raskite savyje laiko maloniam spontaniškumui: dažniau išeikite vakare pasivaikščioti, lankykitės naujose vietose, atnaujinkite seksualinį repertuarą, išmėginkite ką nors naujo.
Meilužiu ar meiluže dažniau tampa ne atsitiktinis, o gerai pažįstamas asmuo.
Dauguma žmonių neabejoja, kad padidinta rizikos zona yra nauji partnerio ar partnerės pažįstami – pavyzdžiui, bare, klube, per pasilinksminimus sutikti žmonės. Bet vis dėlto dauguma neištikimybės atvejų užklumpa ne su atsitiktiniais, o su gerai pažįstamais žmonėmis. Tiek šeimą turintys vyrai, tiek moterys, daug dažniau užmezga intymius santykius su partneriu, kuris iš pradžių buvo tik draugas, bičiulis. Pasak statistikos, 60 procentų neištikimybės atvejų užsimezga tarp kolegų. Patikimiausias būdas užbėgti tokiam scenarijui už akių – elgtis taip, kad šeima liktų artimesne gyvenimo dalimi nei darbas. Pagal galimybes, lydėkite vienas kitą į darbą, rūpinkitės vienas kitu, keletą kartų per dieną parašykite mielą žinutę ar komplimentą.
Po neištikimybės graužia sąžinė.
Tikriausiai manote, kad neištikimas partneris – žmogus, kuriam svetima sąžinės graužatis. Tačiau taip nėra. Kad ir kaip besimėgautų pačiu neištikimybės procesu, tarpuose tarp malonumų į kairę sukantį žmogų kamuoja patys įvairiausi jausmai, nuo apmaudo iki visiško nusivylimo savimi. Kaip tik tokie jausmai paprastai ir lemia, kad neištikimybė iškyla į paviršių: žmogus nei iš šio, nei iš to ima atgailauti, šeimoje staiga tampa geresnis nei iki šiol arba atvirkščiai – nuolat patirdamas didelį vidinį stresą tampa „be priežasties“ irzlus, nervingas.
Neištikimi vyrai trokšta daugiau sekso su žmona.
Kai vyras susiranda meilužę, jo seksualinis apetitas išauga. Ne tik meilužei, bet ir žmonai. Naujoji aistra įsiūbuoja jo vyriškus hormonus, ir anaiptol ne vis aistrą jis nuslopina tik su meiluže. Šio geismo likučiai pagyvina ir seksualinį gyvenimą namuose, taigi jis tampa dažnesnis, intensyvesnis.
Moterys būna neištikimos taip pat dažnai, kaip ir vyrai.
Psichologai tikina, kad moterys būna neištikimos taip pat dažnai, kaip ir vyrai. Skiriasi tik neištikimybės priežastys. Moterys dažniausiai meilužį susiranda norėdamos patenkinti emocinį bendravimo poreikį. Kartais moterų neištikimybė netgi būna „nekalta“, be fizinio kontakto. Šiaip ar taip emocinis prisirišimas, stipresnis nei prie nuolatinio partnerio – tai jau žingsnis už santuokos ribų. Ir tik vėliau, kurį laiką puoselėjant emocinį artumą, gali ateiti laikas ir fiziniams veiksmams.
Dauguma moterų žino apie savo vyro neištikimybę.
Kartais – netgi pačios to iki galo nesuvokdamos. Įvairiausi požymiai neišvengiamai sukelia įtarimus ir padeda prieiti atitinkamų išvadų. Tiesa, daugybė moterų pačios tokius įtarimus gena šalin ir vengia pažvelgti tiesai į akis, nes tai būtų labai rimtas žingsnis iš už savo komforto zonos. Pasak psichologų, dauguma neištikimybę įtariančių ar pastebinčių moterų stengiasi vengti atviro konflikto, trokšta gyventi ramiai, dėl vaikų, ir kartu bėga nuo pažeminimo, sunkios emocinės naštos. Taigi jei žmona ignoruoja neištikimybės „įkalčius“ – tai dar nereiškia, kad jų apskritai nemato ar nesupranta.
Net ir išaiškėjus neištikimybės faktui, vyrai linkę nenutraukti ryšių su meiluže.
Ką gi, neištikimybės faktas iškilo į paviršių, apie slaptą romaną sužinojo žmona. Kaip elgiasi nusikaltimo vietoje sugautas vyras? Daugeliu atvejų – tęsia savo romaną. Nei grėsmė, kad šeima iširs, nei sąžinės graužatis, nei žmonos ultimatumai nesustabdo įsisiūbavusios aistros. Ryšiai su meiluže nutrūksta tik tada, kai pats vyras apsisprendžia, kad vis dėlto gyvenimas su žmona – geresnis nei su meiluže.
Neištikimybė gali pagerinti santuokinio gyvenimo kokybę.
Ar visada neištikimybė – kelias link skyrybų? Anaiptol. Santykių patirtis šalia šeimos gali netgi suteikti santuokai antrą kvėpavimą. Neištikimasis partneris anksčiau ar vėliau galutinai apsisprendžia, su kuo nori nugyventi likusį gyvenimą, ir jeigu tai – sprendimas likti šeimoje, santykiai gali pastebimai pagerėti. Tai – savotiškos piršlybos ar sutikimas tekėti antrą kartą, tik jau realiai apsivarsčius visus „už“ ir „prieš“. Tiesa, jei neištikimybė šeimoje atsirado ne kaip vidinių problemų pasekmė, o dėl vieno iš partnerių savikontrolės stokos – labai tikėtina, kad ateityje ji pasikartos.
Net atkūrus santykius su sutuoktiniu neištikimą partnerį kamuoja ilgesys.
Savaime suprantama, išsiaiškinus santykius labai norėtųsi, kad neištikimasis partneris ne tik suvoktų savo kaltę, bet ir visiems laikams pamirštų savo aistros objektą. Tačiau tai padaryti ne taip jau lengva. Todėl tiek vyrai, tiek moterys, nutraukę ryšius su meilužiu ar meiluže, dar kurį laiką jų ilgisi. Juk šie nauji santykiai buvo kupini aistros, emocijų, jie kurį laiką buvo patogus ir malonus nuotykis.
Neištikimas partneris puikiai žino, kad skaudina savo sutuoktinį.
Kad ir kaip norėtųsi neištikimą partnerį apkaltinti jausmų ir supratimo nebuvimu, tai būtų netiesa. Jis ar ji puikiai suvokia, kad skaudina savo sutuoktinį, rizikuoja savo šeimos, vaikų laime. Tai kodėl jis tai daro? Paprastai todėl, kad šeimoje jaučiasi nevertinamas ar net nemylimas. Jaustis reikalingu ir mylimu – labai stiprus žmogaus poreikis, dėl kurio jis pasiryžęs ir gali rizikuoti viskuo, ką turi.
Sutuoktinis nekaltas dėl partnerio neištikimybės.
„Problemos šeimoje“ – tai dažniausiai situacija, kurioje negalima viskuo apkaltinti vieno partnerio, esą pastūmėjusio kitą į neištikimybę. Vis dėlto būtent tas, kuris susiranda naujus santykius, padaro sąmoningą žingsnį, pasirenka. Ir šiuo atveju tai, kas jį pastūmėjo tokį žingsnį žengti, lieka antrame plane. Vadinamoji sutuoktinio kaltė – tikrai ne tai, kad jis nepateisina partnerio lūkesčių. Šiaip ar taip kaltę turėtų prisiimti tas, kuris tokiu būdu mėgino spręsti savo problemas.
.jpg)
